Jūsų asmens duomenų valdymas.

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą naudoti slapukus. Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

Susipažinkite su slapukų politika.


Alytiškiai iš Putinų gimnazijos lankosi Žydų muziejuje

2020 03 10

Kovo 6 d.  II–IV klasių jungtinė mokinių grupė vyko į Vilniuje, Naugarduko g. 10/2 esantį valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų, kuris 2001 m. tapo Tolerancijos centru, o nuo seno šis pastatas priklausė žydams – po Pirmojo pasaulinio karo veikė profesionalus žydų teatras,  sovietiniais metais buvo įsikūręs kino teatras „Pionierius“. Šią ekskursiją planavo mokytojas Vytautas Bigaila ir bibliotekininkė Eglė Juodžiukynienė. 
 Muziejininkė-edukatorė  Jurgita Jackevičiūtė  papasakojo, ką išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa hebrajų kalba (arba holokaustą – žydų išžudymą). O Yad Vashem – Jeruzalėje įkurtas Izraelio memorialas holokausto aukoms atminti įrodo, kad tai nėra tik vardai ar mirusių žmonių skaičius. Muziejus – lyg labirintas, kuris reiškia, kad ne tik Vilniuje ar Kaune tai vyko, bet ir visoje Lietuvoje, o ir ne tik joje. Nagrinėdamas istoriją atsiduri labirinte. Labirinto centre galima padėti akmenėlį, kaip žydai kad vyksta padėti jų į žudynių vietas. Padėjus akmenėlį, kuris yra amžinybės simbolis, užsidega šviesos šalia mirusių vaikų ir pasigirsta lopšinės, kuri atlikta išgyvenusio 11 metų berniuko, įrašas. Šią lopšinę berniukas dainavo jidiš kalba mirusių vaikų motinoms. Vaikai buvo masiškai žudomi gete, o jei likdavo nors vienas gyvas, jis atsistodavo ir dainuodavo tą lopšinę. Būnant labirinto centre galima išvysti, kaip pradeda temti šviesos ir galutinai užgęsta. Tai lyg metafora, parodanti, kad žuvę vaikai nueina į užmarštį.
Išgelbėti vaikai – įrodymas, kad žmogus, kuriam padėjo, toliau padeda kitiems. Tuo metu buvo išgelbėti vaikai, kurie ir pasidalijo savo patirtimi: Samuelis Bakas, Irena Veisaitė, Aleksandras Stromas ir kt. Parodos gidė Jurgita sakė: „Tai yra vertybė turėti galimybę paklausti, kaip ten buvo karo metu.“ Muziejuje daug Samuelio Bako darbų, kurie yra apie Vilnių. Šis išsigelbėjęs vaikas dabar yra 86 metų, jis baigęs meno akademiją, gyvena Amerikoje, Bostone, bendradarbiauja su šiuo muziejumi. Buvo rasta knyga, į kurią jis piešė mažas, o kai jam pasiūlė „susitikti“ su ta knygele, S. Bakas sutiko ją pamatyti dar kartą tik po gero dešimtmečio. Iš pasakojimo apie Samuelio Bako patirtį sužinojome, kad jam teko slėptis vienuolyne, mažame, slaptame kambaryje su dar 11 žmonių, o už sienos buvo įsikūrę vokiečiai. Tam kambaryje gyvenantys  vaikai buvo išmokyti net čiaudėti be garso, kojytės buvo apsuktos medžiaga, kad nesugirgždėtų grindys ir neišgirstų už sienos esantys naciai. Jei vienuolės išgirsdavo garsus iš to kambarėlio, apsimesdavo, kad tai jos tuos garsus skleidžiančios langą valydamos ar kažką kita darydamos.  
Rašytojas Icchokas Meras, išsigelbėjęs žydų vaikas, pirmas išdrįso kalbėti apie holokaustą. I. Meras parašė knygą „Geltonas lopas“, joje atsispindi  jo vaikystės išgyvenimai, tėvų netektis. 
Šioje istorijoje buvo ir didvyrių. Ona Šimaitė, apsimesdama, kad žydams, uždarytiems gete, paskolino knygas ir turi jas atsiimti, įeidavo į getą. Įėjusi į getą perduodavo laiškelius, paimdavo kitus, kartais net kūdikėlius užkišusi už švarko išsinešdavo ir išgelbėdavo. Kodėl taip darė? Ji atsakė: „Nežinau, man visa tai atrodo normalu.“ Ji buvo tikra drąsuolė, juk ją galėjo nužudyti už tokią veiklą. Deja Oną Šimaitę vėliau įskundė ir išvežė į koncentracijos stovyklą. 
Mamos, būdamos gete ir norėdamos išgelbėti savo vaikus, juos apsvaigindavo vaistais, kartais duodavo net per didelę dozę, kad vaikai neskleistų garsų ir miegotų. Vėliau juos įkišdavo į bulvių ar šiukšlių maišus ir pasiimdavo kas nors iš anapus geto tvoros. Tai buvo populiariausias būdas išgelbėti vaiką. Gelbėtojai vėliau vaikams sugalvodavo slėptuves; vaikai slėpėsi krosnyje, pagalvėje ir t. t. Už sugalvotas slėptuves vaikams gelbėtojus sumušdavo, bet po to gelbėtojai slėptuvių dar daugiau sugalvodavo.
Mums rodė Lietuvos žemėlapį, kur buvo fiksuota prie kiekvieno miesto ar miestelio ženklo, koks  lietuvių ir žydų, gyvenusių toje vietovėje, santykis.  Sužinojome, kad beveik kiekviename mieste daugiau nei pusė miesto ar miestelio gyventojų buvo žydai. Dabar Lietuvoje likę apie 2 000 žydų, iš jų ne visi laikosi tradicijų, dalis emigravę ar sukūrę šeimas su kitų kultūrų žmonėmis. Liko vos 2 veikiančios sinagogos Vilniuje ir Kaune, kur žydai gali rinktis. 
Išlikusiems žydams dabar širdį drasko per Užgavėnes vaikai, apsimesdami žydais, juos išjuokdami. Daugeliui lietuvių tai atrodo visiškai normalu, o vaikai nesuvokia, kaip jie išjuokia žydus. Ši tradicija labai seniai atsirado, žydai vaikams asocijuojasi su velniu ar ragana, jų prisibijo, o per Užgavėnes jais apsimeta.
Ši edukacija apie gelbėtojus, o gelbėtojai esame mes. Šioje ne vienerius metus kruopščiai rengtoje ekspozicijoje sukaupti autentiški Holokausto liudininkų prisiminimai, per stebuklą išlikusios šeimyninės fotografijos, vaizdo interviu paskatino mokinius įsivaizduoti, kaip buvo anksčiau, sužadino jausmus. 

Greta  Vaškevičiūtė, III b kl. mokinė     
Eglės Juodžiukynienės nuotr.                                                                                                                                                                        

Dalintis:
Paskutinė atnaujinimo data: 2020-03-10