Visos veiklos sritys  >

 

Miesto istorija

ALYTAUS MIESTO ISTORIJA

Alytaus apylinkėse gyventojai kūrėsi jau pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo. Tai liudija Bakšių gyvenvietė, datuojama III–IV a., Radžiūnų piliakalnio gyvenvietė, datuojama III–V a., Alytaus piliakalnio gyvenvietė, datuojama VII–XII amžiais.

   Alytaus vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1377 m. Vygando Marburgiečio kronikoje. Ant Alytaus piliakalnio stovėjusi medinė pilis pirmą kartą minima 1384 m. Ši pilis kartu su Merkinės, Nemunaičio, Punios, Birštono, Darsūniškio ir Kauno pilimis sudarė svarbiausių kelių į Trakus, Vilnių gynybinę sistemą nuo kryžiuočių puolimo. 1387 m. Jogailos išduotoje privilegijoje Skirgailai Alytus vadinamas miesteliu, minima Alytaus žemė su jos centre esančia didžiojo kunigaikščio pilimi.

   Po Žalgirio mūšio išnykus Kryžiuočių Ordino grėsmei, Alytaus piliakalnis neteko gynybinės reikšmės. Šalia papilio įsikūręs miestelis ėmė augti. Pradėjus įsisavinti Užnemunę, miestelis pradėjo kurtis ir kairiajame krante. Miestelio plėtimuisi įtakos turėjo ir du Alytaus dvarai, stovėję dešiniajame ir kairiajame Nemuno krantuose.

  XVI a. Alytus priklausė įvairiems savininkams: krašto maršalkai Jonui Zabžezinskiui, karalienei Bonai, Žygimantui Augustui, Barborai Radvilaitei. Pagal XVI a. antrosios pusės miesto inventorius, pagal mokamą sidabrinės mokestį Alytų galima apibūdinti kaip mažą miestelį, kuriame gyveno per 1000 gyventojų. Dauguma iš jų vertėsi amatais, prekyba. 1524 m. Alytuje minima pirmoji katalikų bažnyčia, 1595 m. jau minima ir mokykla.

   Naujas miesto raidos etapas prasidėjo 1581 m. birželio 15 d., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria Alytui buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės. Miestas gavo savivaldos teisę ir herbą – baltą rožę raudoname fone. Miestiečiams buvo nurodyta pasistatyti miesto rotušę, kurioje turėjo posėdžiauti savivaldos organas magistratas. 1589 m. įkurta Alytaus karališkojo stalo ekonomija, sudariusi palankesnes sąlygas miesto ūkinei raidai.

   XVII–XVIII a. miestas dažnai kentėjo nuo įvairių nelaimių: karo, maro, gaisrų. Visa tai atsiliepė miesto raidai, sumažėjo gyventojų skaičius, teritorija. 1775 m. iš Trakų ir Merkinės į Alytų perkelti pavietų teismai. 1776 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė Konstituciją, pagal kurią iš daugelio miestų, tarp jų ir Alytaus, buvo atimtos savivaldos teisės. Remdamiesi Ketverių metų (1788–1792) seimo nutarimais, 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, 1791–1792 m. alytiškiai mėgino atkurti savivaldą. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis S. A. Poniatovskis nesuteikė Alytui renovacinės privilegijos, todėl miesto savivalda nebuvo įteisinta. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., Nemunu išvedus sieną tarp Rusijos ir Prūsijos, Alytų pasidalijo dvi valstybės.

   Daugiau nei šimtą metų abi miesto dalys vystėsi skirtingai. 1796 m. dauguma Lietuvos miestų buvo priskirti miestelių („miestiečko") kategorijai, atiduoti dvarų administracijai. Alytaus miestelis (Pirmasis Alytus) buvo priskirtas Trakų apskrities Lelionių raktui. Po baudžiavos panaikinimo 1861 m. visoje Rusijos imperijoje įsteigti valsčiai. Pirmasis Alytus priskirtas Aleksandrovsko (dab. Alovės, Alytaus r.) valsčiui. 1870 m. Rusijoje priimtas miestų įstatymas, Lietuvoje šis įstatymas įsigaliojo 1876 m. Išlikę negausūs istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad šios miesto dalies gyventojai XIX a. pab. rinko seniūną ir miestiečių valdybą, XX a. pr. – kaimo seniūną. Kairioji miesto dalis (Antrasis Alytus) atiteko Prūsijos karalystei, vėliau Napoleono įkurtai Varšuvos kunigaikštystei. Vietoje Varšuvos kunigaikštystės įkurta autonominė Lenkijos karalystė, kuri Vienos kongreso nutarimu, 1815 m. autonomijos teisėmis įtraukta į Rusijos imperiją. Miestas priskirtas Augustavo vaivadijos, vėliau Augustavo gubernijos, nuo 1867 m. Suvalkų gubernijos Kalvarijos apskričiai. Lenkijos karalystėje įsteigus gminas (valsčius), Alytus tapo gminos centru. Šios miesto dalies gyventojai atkakliai siekė atgauti turėtą savivaldą ir miesto herbą. Iki 1870 m. veikė magistratas. Kelis šimtmečius Antrasis Alytus buvo laikomas Pirmojo Alytaus priemiesčiu. 1897 m. Rusijos imperijoje vykdyto gyventojų surašymo duomenimis, Pirmajame Alytuje gyveno 1435 žmonės, Antrajame Alytuje – 2010.

   Dėl savo strateginės padėties XIX a. pab. carinės valdžios sprendimu Alytus paverstas trečios klasės pasienio tvirtove. Abiejose Nemuno pusėse pastatytos 3 kareivinės. Kairiajame Nemuno krante pastatyti 4 fortai ir 2 baterijos. Nutiesti plentai, geležinkelis, per Nemuną pastatyti 3 tiltai. Visos šios statybos buvo naudingos ir miestui: išaugo gyventojų skaičius, plėtėsi prekyba, gyvenamųjų namų statyba. Pradėjo kurtis pirmosios nedidelės pramonės įmonės.

Pėstininkų pulko kareivinės Pirmajame Alytuje. Atvirukas iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių.

 

I pasaulinio karo metais Alytų okupavo vokiečių kariuomenė. Vokiečių karinė administracija vėl sujungė Alytų į vieną administracinį vienetą, iš Kalvarijos perkėlė apskrities centrą. Mieste vokiečiai pastatė elektrinę.

 


Šv. Liudviko bažnyčia I pasaulinio karo metais. Atvirukas iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių.

 


Vokiečių atstatytas medinis geležinkelio tiltas. Atvirukas iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių.

 

Besikuriančiai Lietuvos valstybei teko kovose apginti savo laisvę. Svarbus vaidmuo šiose kovose teko ir Alytui. Nuo 1918 m. gruodžio mėnesio Alytuje formavosi I pėstininkų pulkas. Šis pulkas kartu su vokiečių savanoriais 1919 m. vasario 12–15 d. prie Alytaus sustabdė Raudonosios armijos dalinių puolimą. 1919–1920 m. vykstant kovoms su Lenkija, Alytui vėl teko didelis vaidmuo. Alytaus kareivinėse tada bazavosi Lietuvos kariuomenės pulkai.

Tarpukario metais Alytus tapo Dzūkijos centru. 1931 m. jis – pripažintas pirmos eilės miestas, o 1932 m. – kurortas. Mieste įsteigta gimnazija, kelios pradžios mokyklos, aukštesnioji miškininkų mokykla, žemesnioji žemės ūkio mokykla. Vystėsi prekyba. Pramonėje vyravo miško ir žemės ūkio produkcijos apdirbimo įmonės. Miesto valdžia didelį dėmesį skyrė miesto tvarkymui: gatvių grindimui, miesto parko įkūrimui, statyboms. Miesto kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime aktyviai veikė įvairios kultūrinės, religinės ir tautinės organizacijos. Svarbų vaidmenį miesto gyvenime vaidino ir Alytuje įsikūrę Lietuvos kariuomenės daliniai. Savotišku neatsiejamu miesto simboliu tapo Antrasis kunigaikštienės Birutės ulonų pulkas.

 


Rinkos aikštė (dab. Rotušės). XX a. 1933 m. Nuotr. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių.


Pašto rūmai. Tolumoje Alytaus apskrities valdybos pastatas. XX a. 4 – asis dešimtmetis. Nuotr. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių.

 

II pasaulinio karo pradžioje kilę politiniai neramumai buvo susiję ir su Alytumi. 1939 m. pabaigoje mieste įkurdintas didžiausias Lietuvoje SSRS karinis dalinys. Per pirmąją sovietinę okupaciją (1940–1941 m.) nemažai miesto gyventojų buvo suimti ir ištremti, nacionalizuotos pramonės ir prekybos įmonės.

 


Vilniaus gatvė 1940 m. Nuotr. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių.

1941 m. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Alytus buvo smarkiai sugriautas. Vokiečių okupacijos metais daug miesto gyventojų žuvo, buvo išvežti darbams į Vokietiją. Karo pabaigoje dalis emigravo į Vakarus.

 


Gimnazistės Vilniaus gatvėje 1943 m. Nuotr. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių.

 


Vilniaus, Bažnyčios, S. Dariaus ir Girėno gatvės 1944 m. Nuotr. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių.

 

1944 m. liepos mėnesį prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Alytiškiai vėl nukentėjo nuo represijų, trėmimų. Dalis miestiečių įsitraukė į rezistencinį pasipriešinimą. Sovietinės Lietuvos valdžios sprendimu Alytus tapo pramonės centru. Per keletą dešimtmečių buvo pastatytos didelės pramonės įmonės. Miestas sparčiai augo: daugėjo gyventojų, buvo statomi nauji mikrorajonai. 1977 m. Alytus tapo respublikinio pavaldumo miestu.


Komjaunimo (dab. Rotušės) aikštė 1971 m. Z. Bulgakovo nuotr. iš Alytaus muziejaus rinkinių.

 


V. Kapsuko (dab. Jotvingių) gatvė 1973 m. Z. Bulgakovo nuotr. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių.

 


Vidzgirio mikrorajono statyba 1975 m. Z. Bulgakovo nuotr. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių.

 

Po valstybingumo atkūrimo 1990 m. Alytaus miesto savivaldybės tarybai teko spręsti naujas problemas. Pradėjus vykdyti ekonomines reformas, dauguma įmonių buvo privatizuotos. Kilus ekonominei krizei, daug didžiųjų pramonės įmonių bankrutavo. Dabar mieste vyrauja lengvosios pramonės, medienos perdirbimo, maisto pramonės įmonės. Daug dėmesio skiriama miesto įvaizdžiui: tvarkomos gatvės, parkai, rūpinamasi švietimu, mokyklų renovacija. Mieste įkurta aukštoji neuniversitetinė mokykla – Alytaus kolegija. Aktyviai veikia jaunimo, visuomeninės, kultūrinės, tautinės organizacijos. Šiandieną Alytus yra Pietų Lietuvos politinis, ekonominis, kultūrinis ir švietimo centras.

 

 

 


Informaciją parengė Vilmantas Dunderis, muziejininkas, tel. (8 315) 51 086

 

 


Už pateiktą informaciją atsakinga Loreta Gaižiuvienė, tel. (8 315) 55118

 

Atnaujinta 2017-01-19

 

 

 

 

 

 

Alytaus industrial park

 

 

Alytaus TIC

 

 

 

 

Infostatyba

 

 

 

Alytaus kultūros ir komunikacios centras

 

 

 

 

 

Turizmo informacija
 

Visuomenės sveikatos biuras

 

 

 

 

 

 

 

 

 


 

Daugiau nuorodų...