Alytaus miesto kultūros paveldo objektai

XIV–XVI a. Alytus buvo valsčius. 1581 m. suteiktos miesto teisės ir herbas – balta rožė raudoname fone. Kad ir kaip ten praeityje buvę, šiandien mes turime nuostabų miestą – Alytų, vadinamą dzūkų sostine.

Alytus visada buvo labai gražus ir patrauklus miestas, todėl nenuostabu, kad nuo 1929 metų kasmet pritraukdavo vasarotojų iš daugelio Lietuvos vietovių, ypač iš Kauno ir kitų miestų. Išaugo ir išsiplėtė miesto kurortinė dalis. Įsimintina miesto praeities detalė – miesto tiltas per Nemuną, kuris kasmet nukentėdavo nuo pavasarinio Nemuno ledo. Tada vietoje jo žmonės naudojosi keltu. Taip alytiškiai vargo su savo miesto tiltu iki 1937 metų, kai buvo pastatytas modernus ir aukštas gelžbetoninis tiltas. Deja 1944 metais vokiečiai, besitraukdami iš Alytaus, jį išsprogdino. Tai buvo karininko Antano Juozapavičiaus vardu pavadintas tiltas.

Svarbu prisiminti kareivinių parką su Pontono kareivinėmis, nuostabų Alytaus šilelį, Miesto parką su Laisvės paminklu. Alytiškiams buvo savi Gimnazijos, Stadiono ir Kurorto parkai. Ne mažiau svarbus praeities Alytaus miesto akcentas miške pastatytos vadinamosios Artilerijos kareivinės su netoli buvusia Įgulos bažnyčia.

Baisų smūgį Alytus patyrė 1941-06-22, kai jis tapo viena pirmųjų Vokietijos prieš Sovietų Sąjungą aukų. Buvo sugriautas miesto centras, išžudyta daugybė civilių gyventojų. Gražiausia Alytaus apylinkių vieta – Vidzgirio miškas – tapo žydų tautybės žmonių kapinynu. Alytuje masiškai buvo žudyti ir sovietiniai karo belaisviai bei įvairių tautybių civiliai žmonės.

1944 m. vasarą traukdamasi vokiečių kariuomenė dar labiau sunaikino miestą: buvo išsprogdinti Lietuvos Nepriklausomybės metais pastatyti modernūs pašto rūmai, geležinkelio stotis, naujasis miesto ir Kaniūkų tiltai.

Alytaus mieste išlikęs kultūros paveldas yra saugojamas ir puoselėjamas.

 

ALYTAUS SENASIS PARKAS SU FONTANU

 

 

Senojo parko plotas 6 ha, jis pradėtas formuoti dar 1926 metais.

Parkas įkurtas 1931 metais. Miesto burmistras Zigmas Jakulis 1936–1940 metais parko idėją parsivežė iš Šveicarijos. Pirmasis sodininkas buvo Hansas Faltušas, gimęs ir baigęs sodininkų mokyklą Frankfurte. Sodininkas H. Faltušas miesto sode sukūrė nuostabų rozariumą. Rožes H. Faltušas parsisiųsdavo iš Birštono, Karaliaučiaus, net iš Anglijos. Vėliau sodo priežiūrą perėmė Hanso sūnus Aleksandras, paskui 20 metų parko augmenija rūpinosi sodininkas Stasys Marcinkevičius. Mokytojai K. Klimavičius, A. Ražanskas ir poetas A. Jonynas pakeliui per parką vis prisėsdavo ant „savo" suoliuko įkvėpti rožių „tokių, kur niekur kitur nėra" aromato.

1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio proga Alytaus miesto parko aikštėje buvo pastatytas Laisvės paminklas su dedikacija žuvusiems už Lietuvos laisvę. Laisvės paminklo viršuje buvo skulptoriaus A. Aleksandravičiaus sukurta Laisvės angelo skulptūra. 1933 m. apie Laisvės paminklą esanti aikštė ir gatvė buvo pavadinta S. Dariaus ir S. Girėno vardu – žuvusiųjų lakūnų garbei.

1934 m. į Laisvės paminklo viršuje stovinčią Laisvės angelo skulptūrą trenkė pirmasis pavasario griaustinio žaibas. Angelas nukrito ir sudužo.

1937 m. autorius skulptorius A. Aleksandravičius atkūrė Laisvės angelą, tačiau 1952 m. Lietuvos okupacinė valdžia Laisvės paminklą nugriovė.

1991-11-23 skulptorius J. Meškelevičius dar kartą Laisvės angelo skulptūrą atkūrė. Nepriklausomos Lietuvos metais Laisvės paminklas su Laisvės angelo skulptūra viršuje pastatytas toje pačioje vietoje.

Laisvės paminklo kapsulėje 1991-10-16 įrašyta „Pakėlęs mus Laisvei, Pergalės Angele, keliesi patsai". Yra trys granito bareljefai – drakono ir žmogaus kova, kovotojų už Nepriklausomybę kapai ir liūdesys, angelai globoja žuvusius už Laisvę.

1999 metais rugsėjo 17 d. po restauracijos ir fontano rekonstrukcijos, miesto sodas pradėjo naują savo gyvavimo laikotarpį.

 

ALYTAUS MIESTO GYNYBINIAI FORTAI

 

Rusijai reikėjo rūpintis savo vakarinių sienų saugumu. Todėl buvo nutarta palei Nemuną statyti eilę tvirtovių. Daugelyje Lietuvos miestų buvo įkurdinti carinės Rusijos kariuomenės daliniai. Tada buvo dislokuota kariuomenė ir Alytuje. Iš likusių istorinių fragmentų galima spėti, kad pagal projektą Alytuje buvo numatyti keturi fortai – iš žemės suformuoti gynybiniai pylimai su grioviais. Alytaus tvirtovę sudarė 4 fortai ir 4000 karių įgula. Taip atsirado dideli kariniai miesteliai .

 

KARO BELAISVIŲ KAPINĖS

 

Antrojo pasaulinio karo metais nuo 1941 m. liepos mėn. iki 1943 m. balandžio mėn. veikė karo belaisvių stovykla, nuo 1943 m. gegužės mėn. iki 1944 m. liepos mėn. – civilių asmenų stovykla. 1944 m. pradžioje iš Šiaurės fronto į Lietuvą atvyko apie 130 tūkst. pabėgėlių. Jie buvo apgyvendinti belaisvių stovykloje, po to vežami dirbti į reichą.

Daug belaisvių buvo sušaudyti, kiti mirė nuo bado, ligų ir šalčio. Šiuo metu veikia Fašistinių prievartinio įkalinimo vietų buvusių mažamečių kalinių Lietuvos sąjunga. 2005 m. bus minimos pergalės Antrajame pasauliniame kare 60-osios metinės. Ant Alytaus miške (nužudytų bei mirusių karo belaisvių ir civilių žmonių masinės kapavietės vietoje) esančio obelisko bus įrengtos atminimo lentos.

 

ŽYDŲ GENOCIDO KAPINĖS

 

Hitlerinės okupacijos metais masinių žudynių vietoje buvo palaidota apie 60 000 žydų, iš jų apie 2 000 žydų alytiškių. Rašytiniai šaltiniai byloja, kad Vidzgirio miške buvo žudomi daugiausia iš rytinių TSRS rajonų ir Čekijos evakuoti žmonės. Po 1993-03-18 rekonstrukcijos Vidzgirio miške buvo atidengtas memorialas žydų aukoms atminti. Memorialo ansamblį sudaro simbolinė Dovydo žvaigždė, 9 piramidės, žyminčios žmonių palaidojimo vietas, obeliskas ir stela, kurioje įrašytos pokario metais žuvusių lietuvių pavardės. Aukščiausiame memorialo kalnelyje stovi skausmo paminklas – sulaužyta Dovydo žvaigždė, amžinai bylosianti apie šventoje medžių paunksmėje patirtą pažeminimą, sulaužytus žmonių likimus ir gyvenimus, apie neteisingą, žiaurų ir nežmonišką fašizmo susidorojimą su žydų tauta. Skausmo memorialą gausiai lanko miesto svečiai ir turistai. .

Projekto autorė – architektė Rasa Vasiliauskienė, sulaužytos Dovydo žvaigždės autorius – skulptorius Aloyzas Smilingis. 

 

LIETUVOS SAVANORIO ANTANO JUOZAPAVIČIAUS KAPAS

 

1919-02-13 ant Alytaus tilto žuvo Lietuvos kariuomenės savanoris pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius. 1989 metais minint 70-ąsias Antano Juozapavičiaus žuvimo metines prie tilto pastatytas atminimo kryžius. Iš naujo nuliedintos ir pašventintos naujos bareljefinės plokštės (aut. dailininkas Vytautas Ledas). Originalių plokščių autorius buvo skulptorius J. Zikaras .

Lietuvos Nepriklausomybės metais 1991-08-21 prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų žuvo Artūras Sakalauskas. Jis palaidotas šalia žuvusio savanorio Antano Juozapavičiaus.

 

LIETUVOS SAVANORIŲ (114), ŽUVUSIŲ KOVOSE UŽ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ, KAPAI IR KRYŽIUS

 

Kapų kompleksą sudaro 114 kapų ir cementinis kryžius, simbolizuojantis Lietuvos savanorio antkapinį paminklą.

 

LENKŲ NUŽUDYTO MOKYTOJO JUOZO BLOZNELIO KAPAS (1923-02-07)

 

 

ALYTAUS PILIAKALNIS SU GYVENVIETE

 

Yra labai romantiška versija – bajoro duktės Migrausėlės ir kunigaikščio sūnaus Alytos meilė. Migrausėlė, sužinojusi apie karžygio Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu tekėjusios į Nemuną. Taigi taip upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, gabijos kalnelis Migrausėlės piliakalniu, o nuo narsuolio Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas. Prie Alyčio ir Nemuno santakos yra Alytaus piliakalnis. Alytaus piliakalnis buvo vadintas Alytupio vardu kaip upelis, vėliau pavadintas Alytaus piliakalniu.

Teigiama, kad XIV a. čia stovėjo medinė pilis – vienas iš Lietuvos gynybos pastatų nuo kryžiuočių.

Nuo XVIII a. vidurio piliakalnis vadintas Miniškių arba vienuolių kalnu, kadangi ant jo stovėjo moterų vienuolynas. Pagal padavimą vienuolynas nugrimzdęs į žemę, o varpas nukritęs į Nemuną ir iki šių dienų skambąs sekmadieniais 12 valandą. Iš tikrųjų vienuolynas caro valdžios buvo uždarytas po 1831 metų sukilimo, o pastatas nugriautas arba sudegęs.

XX a. pradžioje piliakalnis buvo pavadinats Joninių kalnu, kadangi nuo 1913 metų alytiškiai ant jo šventė Jonines su dainomis ir tautiniais šokiais. Nuo piliakalnio viršūnės matyti miestas, sugriautas geležinkelio tiltas, Alytupis, Nemunas ir aplinkiniai miškai. Po Antrojo pasaulinio karo Alytaus piliakalnis su apylinke buvo paskelbtas žemėvaizdiniu – istoriniu draustiniu, globojamas ir saugomas valdžios.

Paminklo teritorija AR-36 – 5,4 ha; apsaugos zona – 0,4 ha; saugomo gamtinio landšafto zona –70,1 ha.

Prieš kelis metus Kultūros vertybių apsaugos departamento specialistai atliko piliakalinio kultūrinės vertės ir egzogeninių procesų įvertinimo paminklosauginę ekspertizę, vyko piliakalnio su senovės gyvenviete išsaugojimo ir pritaikymo lankymui darbai. Darbus atliko AB Paminklų restauravimo institutas.

2002 m. vyko medžio drožėjų ir kalvių simpoziumas „Alytaus piliakalnio protėviai". Lietuvos tautodailininkai įrengė medžio skulptūrų ir metalo darbų ansamblį. Piliakalnį mielai lanko alytiškiai ir miesto svečiai.   

 

RADŽIŪNŲ PILIAKALNIS

 

Piliakalnis yra miške, Nemuno kairiajame krante prie Kirmijos upelio žiočių. Piliakalnį juosia Kirmijos slėnis ir Nemunas. Šlaitai labai statūs – iki 30–35 m. Nuo aukštumos piliakalnis atskirtas 3–6 metrų gylio grioviu ir aikštelės išorėje pylimu. Piliakalnio aikštelė yra 2 000 m2, netoli piliakalnio aptikta senovės gyvenvietė.

Piliakalnis yra prie Vidzgirio botanikos draustinio (387 ha), kuriame veši apie 130 metų senumo ąžuolynas ir didžiausias Lietuvos skroblynas. Botaninio draustinio augmenija turi išskirtinę gamtinę vertę .

 

ALYTAUS (BAKŠIŲ) SENOVĖS GYVENVIETĖ

 

Alytaus regione yra ypatinga Bakšių senovės gyvenvietė. Ji slepia daug medžiagos potencialiems archeologiniams kasinėjimams, atradimams bei detalesniam Lietuvos ir Europos istorijos pažinimui.

Fortifikuojant (1888 m.) Alytaus apylinkes Bakšių kaime buvo rasta žmonių kaulų ir surinkta IV a. pab. ir V a. pr. žalvarinių papuošalų. Radiniai pateko į Peterburgo Ermitažo fondus. Taip Lietuvos archeologijoje atsirado Bakšių vardas. 1992 m. Alytaus miesto valdyba kreipėsi į Lietuvos istorijos institutą, prašydama ištirti Bakšių senovės gyvenvietę. Buvo sudaryta ilgalaikė (1992–1999 m.) Bakšių senovės gyvenvietės arheologijos tyrinėjimų programa ir 1992 vasarą pradėti tyrimai. Jos tyrimus pradėjo Lietuvos istorijos institutas (tyrinėjimų vadovas G. Puodžiūnas), o 1994–1996, 1998 metais tyrinėjimus tęsė Lietuvos nacionalinis muziejus (tyrinėjimų vadovas V. Steponaitis). Arhceologiniai tyrimai buvo nutraukti dėl pinigų stygiaus. Iki galutinio rezultato pritrūko dviejų sezonų, kad galima būtų įvertinti ir plačiau pažvelgti į senųjų Bakšių gyventojų visuomeninę organizaciją, ekonominius santykius, kasdieninę buitį, pastatų konstrukcines savybes ir daugelį kitų svarbių klausimų. Pirmi du tyrinėjimo sezonai jau leido teigti, kad savo išlikimo laipsniu, informatyvumu Bakšių senovės gyvenvietė yra unikalus Pietų Lietuvos, ir viso krašto archeologijos paminklas.

Bakšių senovės gyvenvietė yra vienintelis tokio pobūdžio paminklas Lietuvoje, datuojamas III–V a. po Kristaus. Pirmą kartą mūsų šalyje buvo taip išsamiai tyrinėtos rentininės konstrukcijos pastatų liekanos, senojo geležies amžiaus gyvenvietės struktūra. Gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje surasta labai daug įdomios archeologinės, paleobotaninės ir paleosteologinės medžiagos: keramikos, geležinių, žalvarinių, akmeninių dirbinių, gyvulių ir žuvų kaulų, augalų žiedadulkių. Ši gyvenvietė palyginti dėl mažai suardyto kultūrinio sluoksnio pateikia daug vertingos atkuriamosios informacijos apie senojo geležies amžiaus gyvenseną, jotvingių protėvių istoriją . Su Bakšių senovės gyvenvietėje surasta medžiaga dirbo Veterinarijos akademijos ir Vilniaus universiteto geologijos fakulteto mokslininkai, atliktas radiokarboninis medžiagos datavimas.

Bakšių senovės gyvenvietė buvo tyrinėjama planingai, todėl dar liko neištirtos kitos šios gyvenvietės dalys ir nenustatytos tikslios gyvenvietės ribos. Tyrinėjimų metu atidengtos rentininės konstrukcijos pastatų liekanos, kai kurių objektų ir sodybviečių vietos dar galutinai neištirtos. Šių objektų dalys yra likę už tirtų plotų ribų. Todėl būtina tęsti mokslinius tyrinėjimus, nes dalinis objektų ištyrimas nesuteikia tokios informacijos, kurią ši senovės gyvenvietė galėtų duoti. Taip pat reikia nepamiršti, kad Bakšių senovės gyvenvietė yra įstatymo saugomas archeologijos paminklas, ir pagal paminklų apsaugos nuostatus, neištyrus visos paminklo teritorijos, ūkinė veikla paminklo teritorijoje yra draudžiama.

Kiekvienas Bakšių senovės gyvenvietės archeologinis radinys Europos kontekste būtų labai svarbus ir reikšmingas. Tai pažinimo raktas žmonijos praeičiai įminti. Tai bendros Europos istorijos dalis. Kiekviena rasta smulkmena galėtų padėti daugiau pažinti Europos šalių bendravimą, kultūrą, buitį, mokslą .

 

NAMAS SU SENOVINIAIS XVI A. GOTIKINIAIS RŪSIAIS

 

Istorinė charakteristika byloja, kad pastatas statytas XVI a. Iš pirminio laikotarpio išlikę du skliautiniai rūsiai.

Niekas konkrečiai nežino, kas ir kada jį pastatė, tačiau namo rūsių senumas nekelia abejonių, kad tai XVI a. gotikiniai skliautai. Tai seniausias mieste esantis pastatas. Pirmieji šio namo projektai Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo institute buvo užsakyti 1991–1992 m. Dabar šiame pastate įrengti visuomeninės paskirties kabinetai – vaistinė, taupomoji kasa, biblioteka su skaitykla, kavinė ir kt. Tačiau tai, ką Alytaus mieste dar turime, privalome išsaugoti profesionaliai atsižvelgdami į esamų pastatų atskirų elementų ar ansamblių vertę ir kokybę. Gana sėkmingai tai yra daroma – senoji architektūra derinama su naująja, paliekant senosios architektūros atskirus fragmentus, pavyzdžiui, namas Jiezno g. 2; senasis namas (buvęs gastronomas „Rūta") Rotušės a. 13; kareivinės .  

 

BUVUSI SINAGOGA

 

Sinagoga pastatyta 1911 m. Pokario metais joje buvo druskos sandėlis ir gamybinės patalpos. Vėliau buvo mėginta įrengti elektrografijos cechą, tačiau miesto bendruomenė užprotestavo. Valstybinio žydų muziejaus mokslinis bendradarbis Erenburgas apžiūrėjo pastatą ir prašė įsteigti Valstybinio žydų muziejaus filialą. Miesto savivaldybė ieškojo galimybių restauruoti sinagogą ir joje įrengti paveikslų galeriją, steigti Valstybinio žydų muziejaus filialą bei panaudoti ją kitoms kultūros reikmėms. Galėjo būti paveikslų galerija, kamerinių koncertų, konferencijų, pasitarimų salė, tačiau su šiais pasiūlymais nesutiko Lietuvos žydų bendruomenė. 1993 m. paminklų restauravimo institutas atliko sinagogos rekonstrukcijos projektą. Prie sinagogos yra rabino namelis. Šie du statiniai sudaro statinių kompleksą. Dėl lėšų stygiaus savivaldybė dar negali pradėti sinagogos restauracijos .

 

PAMINKLAS MOKYTOJUI KAZIUI KLIMAVIČIUI

 

1919 m. rugpjūčio 30 d. pradėjo darbą Alytaus keturklasė vidurinė mokykla, vėliau tapusi gimnazija. Steigėjas ir pirmasis direktorius buvo mokytojas Kazys Klimavičius.

Prie A. Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos pastatytas paminklas įžymiam pedagogui. Bronzinė figūra, rankoje laikanti paties mokytojo parašytą vadovėlį, simboliškai išreiškia amžinąją mokytojo žodžio idėjos prasmę. Plastine skulptūros kalba perteiktas asmenybės dvasingumas, kuklumas ir darbštumas. Mokytojo figūra pakylėta ant neaukštos tripakopės formos, kuri alegoriškai reiškia K. Klimavičiaus gyvenimo laiptus. Aut. Skulpt. A. Pivoriūnas, arch. R. Buivydas .

 

NAMAS, KURIAME GYVENO RAŠYTOJAS KSAVERAS SAKALAUSKAS –VANAGĖLIS

 

Rašytojas gimė 1863 m. balandžio 27 d. Kalesnykuose. Ksaveras mokėsi lenkiškai skaityti, rašyti ir skaičiuoti. 1878 m. mokėsi Veiverių seminarijoje, kurią 1883 m. pasiekė pirmieji „Aušros" numeriai. Tais pačiais metais parašė dainą „Kur banguoja Nemunėlis". 1888 metais apsigyveno Limžos gubernijoje ir ten išgyveno 20 metų. Vanagėlis, gyvendamas Lenkijoje, labai ilgėjosi Lietuvos. 1906 metais atvyko į Kauną pas mokyklų direktorių Lebednicevą su prašymu leisti dirbti Lietuvoje. Tačiau Vanagėlio prašymą atmetė ir nuo to laiko Lietuva rašytojui liko tik mintyse ir sapnuose. Grįžo dirbti į Varšuvą, mirė 1938-06-15. Ksavero Sakalausko-Vanagėlio palaikai iš Varšuvos buvo parvežti į Vilnių ir palaidoti Rasų kapinėse (kapas šiauriniame kampe 70 m į šiaurę nuo pagrindinių vartų). Vanagėlio vardu Simne pavadinta gatvė. Alytuje tebestovi jo brolio namelis, kurį poetas pastatė savo lėšomis. 1921 m. „Švyturio" bendrovės išleistuose raštuose yra daugiau kaip 50 eilėraščių .

 

NAMAS, KURIAME GYVENO POETAS ANZELMAS MATULEVIČIUS – MATUTIS

 

Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrityje, Zomčinės kaime. Pirmąjį eilėraštį parašė būdamas pradinukas. 1937 m. spaudoje pasirodė pirmasis poeto eilėraštis. 1950 m. Anzelmas Matutis atvyko į Alytų, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo miesto pionierių namų direktoriumi, vadovavo literatų, turistų būreliams. 1971 m. Varėnos rajono girioje pasistatydino medinį šešiakampį namelį ir jame leisdavo nepakartojamas vasaras. Iš viso A. Matutis išleido daugiau kaip 30 knygų vaikams. Poetas mirė 1985 m. rugsėjo 21 d., palaidotas Daugų gatvėje esančiose kapinėse.

Muziejus įsteigtas 1988 metais ir įkurtas name, kuriame nuo 1961 metų gyveno A. Matutis. Muziejaus ekspozicijai skirti du kambariai antrame namo aukšte. Pirmasis – A. Matučio memorialinis kabinetas. Jame yra rašytojo baldai, asmeninė biblioteka, jo parašytos knygos, suvenyrai, rašymo reikmenys, tautinės juostos, dėkingų skaitytojų padovanotos, tarptautinis H. K. Anderseno diplomas, A. Matučiui įteiktas 1984 metais už eilėraščių rinkinį „Margaspalvio genio kalvė".

Antrojo kambario ekspozicija primena poeto pomėgius: žūklę, keliones, poilsį girioje. Muziejuje vystoma edukacinė veikla apie poeto A. Matučio kūrybą, naudojant muziejaus medžiagą. Sausio 7 d. rengiami tradiciniai renginiai poeto gimimo metinėms pažymėti .

 

NAMAS, KURIAME GYVENO RAŠYTOJAS ANTANAS JONYNAS

 

Poetas, prozininkas, publicistas Antanas Jonynas gimė 1923 metais Alytuje. Būdamas 17 metų neteko regėjimo. Baigė Kauno mokytojų seminariją ir Vilniaus universitetą. 1944–1963 metais vadovavo aklųjų ir silpnaregių sąjungai. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1942 metais. Išleido šešis poezijos rinkinius, parašė apybraižų ir satyrinių kūrinių. Antanas Jonynas mirė 1976 m. liepos 5 d., palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse .

Antano Jonyno memorialinis muziejus įsteigtas 1988 metais. Jonynai – sena bajoriška, privilegijas turinti šeima. Geneologinis medis, esantis muziejuje, byloja apie XIX–XX amžiais gyvenusius Jonynus. Giminėje yra garsių humanitarų: istorikas prof. Ignas Jonynas, dailininkas prof. Vytautas Kazimieras Jonynas, tautosakininkas Ambraziejus Jonynas, literatūros kritikas Vytautas Aleksandras Jonynas, grafikė Nijolė Makūnaitė, kompozitorius Julius Andrejevas, rašytojas poetas Antanas Jonynas, poetas Antanas Jonynas. Kambaryje likę autentiški trečiojo dešimtmečio Jonynų daiktai: šviestuvas, baldai, litografijos, keletas knygų. Yra išlikęs Igno Jonyno geležinkelininko sakvojažas, kuriame vežiodavo bilietus. Kitame kambaryje įrengta Antano Jonyno gyvenimui ir veiklai skirta ekspozicija. Iš viso muziejuje saugomi 594 eksponatai.

 

 

Atnaujinta 2012-05-17